Istorija
Kooperatyvų užuomazgos
Yra įrašų apie abipusio fraudimo nuo gaisro bendroves, veikusias Londone ir Paryžiuje jau 1530 m., bet pirma sėkmingiausia, apie kurią turima konkrečios informacijos, buvo draugiška sąjunga, suburta Anglijoje 1705 m.
Literatūroje užuominų apie kooperatinės ir pusiau kooperatinės veiklos pradmenis Anglijoje randama jau 1760 m. Daugelis šių ankstyvųjų kooperatyvų buvo vartotojų kontroliuojamos grūdų malimo ir kepimo organizacijos.
Kooperatyvų pagrindiniai principai:
- kooperatyvo veiklai reikalingą kapitalą turi sudėti patys nariai;
- parduoti tik geras prekes pagal tikslų matą ir svorį;
- prekes parduoti vidutinėmis rinkos kainomis ir neteikti išsimokėtinai;
- vadovautis principu vienas narys - vienas balsas ir lyčių lygybe;
- kooperatyvo visų organų renkamumas ir atsiskaitomumas. Dalį pelno skirti narių kultūros reikalams - mokyklų, skaityklų, bibliotekų statybai;
- nariams dažnai pateikti ataskaitą ir balanso lapus;
- nesidomėti narių politiniais ir religiniais įsitikinimais;
- laikytis narystės savanoriškumo principo.
1852 m. buvos išleistas Pramoninių draugijų aktas - pirmas kooperatyvų įstatymas pasaulyje.
Kooperatyvų išplitimas
XIX a. viduryje pramoninė gamyba įsigalėjo visoje Europoje, bet daugumos žmonių padėtis dėl to tik pablogėjo. Prasidėjo badas, skurdas. Ypač bloga padėtis buvo Vokietijoje. Čia kooperatyvų idėjas pradėjo propaguoti Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas ir H.Schultze-Delittzschė. Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas buvo kelių kaimų meras ir nuoširdus humanistas. Savo bendruomenei jis įkūrė kooperatinę draugiją
"Coblenz"dalyti bulves ir duoną neturtingiesiems. Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas greitai suprato, kad labdara viena negali išspręsti neturtingų fermerių problemų.
Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas manė, kad didžiausia blogybė tuometinėje Vokietijoje buvo bankai su labai didelėmis palūkanomis (Fauquet, 1938; Faust, 1967; Koskivaara - rautsola; Šalčius, 1989; Schack, 1965). Jis tikėjo, kad valstiečiai gali išsivaduoti ne kovodami su kapitalistine sistema, o kurdami kooperatyvus, tačiau griežtai nepritarė priverstiniam kooperatyvų steigimui.
Flammersfeldo miestelyje Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas įkuria pirmą kredito kooperatyvą, kurį rėmė 60 pasiturinčių žmonių. Jie suteikė kooperatyvui labdarą ir asmeniškai dalyvavo veikloje. Bet kooperatyvas gyvavo tik iki 1852 metų. Labdara besireminatys kooperatyvai nebuvo gyvybingi.
Netrukus Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas Heddesdorfo mietelyje įkuria koopertyvą(pradžioje taip pat pasinaudojęs labadara) spręsti socialinius poreikius: prižiūrėti našlaičius, įdarbinti bedarbius ir paleistus kalinius, kurti bibliotekas, taip pat pirkti gyvulius ir teikti kreditus ūkininkams. Šiame kooperatyve kreditavimas greitai tapo vyraujančia, o laikui bėgant - vienintele veiklos šaka.
Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas1862m. įkūrė keturais bendrijas, veikiančias naujais principais. Anhauseni miestelio kooperatyvas yra laikomas visų kredito koopertyvų prototipu. Nariai nemokėjo stojamojo mokesčio, neturėjo kapitalo akcijų, o svarbiausia buvo tai, kad šiame kredito kooperatyve kapitalas buvo nedalomas. Pelnas buvo pervedamas į kooperatyvo fondą. Fondas liko kooperatyvo nuosavybe, bet nebuvo dalijamas jo nariams. Kreditas buvo teikiamas tik nariams ir turėjo būti reguliaraiai grąžinamas.
Prieš tai, 1850m. Herman Schultze-Delitzch įkūrė panašią kredito instituciją Eilinburgo amatininkams. Iš šio pradinio kooperatinio banko jis išplėtojo instituciją, specialiai pritaikytą amatininkų ir smulkiųjų pramoninkų kredito reikmėms.
F.Raiffeiseno ir H.Schulzes kooperatiniai bankai greitai išplito po Europą. Kai tarp jų Europoje kilo stipri konkurencija ir antagonizmas, Desjardins, Filenė ir kiti panaudojo abiejų bankų savybes ir įsteigė Šiaurės Amerikos kredito Sąjungą.
Pagrindiniai F.W. Raiffeiseno kooperatyvo principai buvo tokie:
- kooperatyvas vadovaujasi savitarpio pagalbos principu;
- kooperatyvo veikla turi apimti riboto dydžio vietovę, kad nariai galėtų glaudžiai bendradarbiauti, keistis gyvenimo ir ekonominėmis žiniomis;
- kiekvienas asmuo gali būti tik vieno kredito kooperatyvo narys, kad nenutekėtų informacija apie kooperatyvo veiklą;
- kooperatyvas privalo vykdyti šviečiamąją veiklą;
- kooperatyvai turi vadovautis narių neribota atsakomybe, kad nariai taptų mokūs ir kiek galima vieningesni. Šį principą lengviausiai buvo galima pritaikyti kaimo sąlygomis, nes čia beveik visą narių kapitalą sudaro nekilnojamas turtas, o grynųjų pinigų nuolat trūksta;
- kreditai teikiami tiktai nariams ir tiktai su užstatu;
- kooperatyvuose nerenkami stojamieji mokesčiai, neplatinamos akcijos, paskolos dydis neviršija nario sukaupto pajaus;
- išrinktiems kooperatyvo vadovams ir valdybos nariams (išskyrus kasininką) atlyginimas nemokamas;
- sukauptas kapitalas nedalomas. Tai vienas pagrindinių kredito kooperatyvo principų. Ūkininkų sekmė ir turtai visada svyruoja. Šiems svyravymams sušvelninti ir atlaikyti bankų konkurenciją sudaromas koopertyvo fondas, į kurį pervedamas gautas pelnas. Tai garantuoja ūkininkų finansavimo pastovumą imant mažesnes nei komercinių bankų palūkanas. Pagal galiojančius nuostatus, net jei kooperatyvas būtų likviduotas, fondas neturi būti išdalytas nariams, o panaudotas labdarai arba steigti kitą kooperatyvą.
Kredito koopertayvai tapo labai svarbiu kooperacijos plėtros etapu, nes juose pinigai buvo uždirbami, skirtingai nei vartotojų kooperatyvuose, pastaruosiuose pinigai buvo taupomi. Neatsitiktinai daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, kooperatinis sąjudis prasidėjo būtent nuo kredito kooperatyuvų steigimo.
Sparčiai plito kooperatyvai ir kitose šalyse, ypač JAV. Ten pirmoji kooperatinė pieninė buvo įkurta 1810m. Dar anksčiau, 1752m., buvo įkurtas draudimo kooperatyvas. 1857m. Ohajo ir Niujorko valstijose buvo priimti kooperatinių draudimo bendrovių įstatymai, o 1865m. Mičigano ir 1867m. Ohajo valstijose - įstatymai, reguliuojantys kooperatinių prekybos asociacijų veiklą.
Duomenys teigia, kad pasaulyje apie 780 mln. žmonių yra kooperatyvų nariai ir dar apie 100 mln. dirba kooperatyvuose, o Europos Sąjungoje yra apie 57 tūkst. Žemės ūkio, sodininkystės ir žuvininkystės kooperatyvų. Juose dirba apie 160 tūkst. asmenų. Šios organizacijos tenkina ne tik kooperatyvo narių ir darbuotojų, bet ir jų šeimų ekonominius poreikius. Bendras skaičius žmonių, kurių gerovė tiesiogiai ar iš dalies priklauso nuo kooperatyvų, yra apie 3mlrd., t.y. pusė žmonijos (Šimanskas, 1998).
Svarbus rodiklis atskleidžiantis kooperacijos plėtotę - kooperatyvų narių skaičius. Pastaruoju metu kooperatyvų skaičius beveik visose šalyse mažėja, bet narių skaičius lieka beveik toks pats.
Kooperatyvai Lietuvoje atsirado XIX a. antrojoje pusėje. Pirmus Lietuvos kooperatyvus įkūrė dvarininkai. 1869m. įsteigta Vilniaus teismo įstaigų tarnautojų vartotojų bendrovė laikoma pirmuoju vartotojų kooperatyvu - narių lėšomis (pajais) pagrįstas prekybos susivienijimas.
1871 m. prasideda vartotojų, kredito ir žemės ūkio produktų perdirbimo kooperatyvų pirmoji steigimosi banga.
Iki 1914 m. Šalyje (su Klaipėdos kraštu) veikė apie 150 prekybos kooperayvų (per 25 tūkst. narių), 254 kredito kooperatyvai (daugiau kaip 89 tūkst. narių) ir 23 kredito kooperatyvai (daugiau kaip 89 tūkst. narių) ir 23 kooperatinės pieninės. Pirmojo pasaulinio karo metu beveik visi kooperatyvai likviduojami.
Svarbią reikšmę Lietuvos gyvenime (ne tik žemės ūkyje) atliko kredito kooperacija. Kreidto kooperatyvai - seniausia Lietuvoje kooperatyvų rūšis. Suvalkijoje jau 1871m. pradeda kurtis valstiečių taupmenų skolinamosios kasos. Tačiau pirmoji taupmenų skolinamoji bendrovė (Padubysio) įregitruojama tik 1873 m. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje veikė apie 383 smulkiojo kredito įstaigos, kurios turėjo apie 8mln. Rublių indėlių ir išduodavo 9,7 mln. rublių paskolų. Be to, kelios dešimtys Raiffeiseno taupmenų - skolinamųjų bendrovių ir keliolika Schultze - Delitzch liaudies bankų veikė Mažojoje Lietuvoje.
Nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkų kredito kooperatyvai pradeda plėstis nuo 1923 m. 1935 m. Buvo 427 tokie kooperatyvai, jų narių skaičius siekė apie 120 tūkst., indėlių daugiau kaip 40 mln. Lt, paskolų - arti 60 mln. Lt. Vien Klaipėdos krašte 1934 m. pradžioje 41 kredito kooperatyvas su 10 tūkst. narių, 20,0 mln Lt indėlių ir 77 mln.Lt paskolų.
Kooperatyvams finansuoti 1920 m. Įsteigtas Lietuvos kooperatyvų bankas, kuris 1922m. pasivadina Lietuvos kooperaciniu banku. Iš pradžių šis bankas veikia kooperacijos pagrindais, 0 1933 m. reorganizuojamas į akcinį banką. 1928 m. jis turi 265 narius (iš jų 172 kredito kooperatyvai), 0,6mln. Lt nuosavo kapitalo, 3,5 mln. Lt indėlių ir 4,1mln. Lt išduotų paskolų.
Tarpukario Lietuvoje veikusių kooperatinių kredito bendrovių tikslai buvo tokie:
- aprūpinti savo narius palankiu kreditu, padėti taupyti priimant indėlius;
- nariai - fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie prisiima įstatų numatytą atsakomybę (90 proc. narių - ūkininkai);
- įnašai (pajus) - pajaus dydį ir pajų skaičių nustato visuotinis kooperatyvo narių susirinkimas. Dažniausiai pajus būdavo nedidelis- 25 Lt, o iš viso pajinio kapitalo vienam nariui teko vidutiniškai 52,28 Lt;
- indėliai - priimami iš kooperatyvo narių ir kitų piliečių rinkos palūkanomis (teminuoti - 3-8 proc., neterminuoti - 2-5,5 proc.). Bendra indėlių suma negalėjo viršyti pajinio kapitlao daugiau kaip 10 kartų;
- kreditas - galimybė gauti paskolą. Kooperatyvas atidengdavo (nustatydavo) kreditą kiekvienam nariui remiantis jo turtu, uždarbiu, asmeninėmis savybėmis, pajais;
- paskola negalėjo viršyti kredito. Ilgalaikė ir trumpalaikė paskola buvo teikiama aiškiai numatytam tikslui, palūkanos 6-9 proc., t.y. 2-3 proc. mažesnės už rinkos palūkanos. Paskola buvo apdrausta.
Dažniausiai apdraudžiama turtu ar laidavimu, ir tik retais atvejais buvo suteikiama pasitikėjimo (asmeninė) mpaskola;
- pelnas nebuvo kooperatinių bendrovių tikslas, tačiau siekdamos patikimumo, jos stengėsi dirbti stabiliai ir pelningai. Ne mažiau kaip 25 proc. pelno buvo skiriama atsargos kapitalui tol, kol jis susilygins su pajų kapitalu. Likusi pelno dalis skiriama kitam kapitalui, dividendams už pajus (bet ne daugiau kaip 8 proc.) premijoms.
- Nuostoliai dengiami iš atsargos ir spec. kapitalo, jei to neužtenka - dengia nariai, jeigu nariai neįmoka - naudojamas pajinis kapitalas;
- Valdymas - visuotinis narių susirinkimas, taryba, valdyba;
- Priežiūra - kooperatyvo revizijos komisija, Finansų ministerijos Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija.
Neatsitiktinai Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių, tarp jų ir Lietuvoje, kooperacija prasidėjo nuo kooperatinių kredito draugijų sukūrimo.
Dėl daugelio priežasčių komerciniai bankai ūkininkų poreikius tenkina ne visiškai, todėl būtina prieinamesė ir lankstesnė finansavimo sistema. Kredito kooperatyvo tiklas - aprūpinti savo narius kreditu patogiomis ir prieinamomis sąlygomis, dažniausiai suteikiant jiems paskolą su mažesnėmis, negu komercinių bankų, plūkanimis ir išduodant lengvatinėmis kreditavimo sąlygomis. Taigi kredito kooperatyvai atlieka šias funkcijas: priima savo narių piniginius indėlius ir kaupia skolinamąjį kapitalą, teikia savo nariams ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas gamybai plėtoti ir socialiniams poreikiams tenkinti, atlieka mokėjimo operacijas ir kitos piniginių lėšų skolinimosi bei skolinimo veiklos rūšis, ieško kreditinių išteklių vidaus ir užsienio rinkose, kontroliuoja paskolintų lėšų tikslinį panaudojimą ir laiduoja jų grąžinimą laiku.
Išskirtinis kredito kooperatyvų bruožas tas, kad jų pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas.
Lietuvoje kredito kooperatyvai įteisinti kredito unijų pavadinimu.